Rytas prasidėjo Vokietijoje. Bet žinojimas, kad vos už dviejų valandų kelio jau laukia Prancūzija, neleido ilgiau nei miegoti, nei pusryčiauti. Tad ypatingai greit išsiregistravę iš viešbučio, skubėjom TEN.
Pusryčiai Prancūzijoje! mmmm…kad ir degalinėje. bet su Elzaso kalvom aplink.. Nesvarbu, kad laukia visa diena kelyje, bet ausyse jau švilpė prancūziški vėjai, horizonte vis sveikinosi mažų kaimelių senos bažnytėlės ir vis labiau į vidų skverbėsi ATOSTOGOS!!! Tiek daug girdėję apie gerus Vokietijos kelius, buvom maloniai nustebinti Prancūzijos mokamų kelių kokybe ir ypač stovėjimo aikštelių servisu. Įrengtos taip, kad galėtum jose tikrai atsipūsti, dažniausiai medžių juosta užmaskuoja judrų kelią ir sudaro ramios oazės įspūdį. Tuo ne kartą pasinaudojom. Kadangi diena buvo labai saulėta ir šilta ( o važiuojant su mažais vaikais ir vengiant kontrastingo kondicionieriaus, net ir per daug karšta), tai tose aikštelėse dažniausiai pasitiesdavom pledą ir kas pasisėdėdavo, kas pasilakstydavo..

Vakarop pasiekėm dienos kelionės tikslą – nuostabiai gražų nedidelį miestelį ant Luaro krantų – Vendome. Jaukus ir turtingas savo architektūra miestelis padovanojo atsipalaidavimo vakarą, nes nuo šiandien jau nebeplanavom nuvažiuot didelių atstumų, lėtinom tempą ir vis daugiau dėmesio skyrėm mėgavimuisi.

Įspūdinga katedra su žaviais vidiniais kiemeliais, kur tradiciškai auga prieskoniniai augalėliai. Nuotraukoje žemiau galima įžiūrėti vienoje iš arkų įsikūrųsį bičių/širšių lizdą. Tik nuotrauka neperteikia to didumo, viskas net ūžė, nejauku aplink vaikštinėt buvo.
Prie šio siuvinėto grožio ilgokai stoviniavau. Iš tolėliau atrodė kaip stiuko lipdyba.  Vienu balsu visi sutarėm, kad į Vendome dar grįšim. Jo buvo per maža. Per mažai išvaikščiojom jo gatvelių ir per mažai atradom netikėtai gražių skverelių. Gal net gi galėtų būti Luaro slėnio pilių lankymo bazė.