Viršelis: Simonas -8, jaučiu, kad bus kaip Raganiukė (O.Preusler), sunku bus klausytis. O dėl to, kad stora, tai bus sunku išlaikyt dėmesį. Pavadinimas kažkoks senovinis. Barbora – 7, primena „Evalduko metus“ ir „Nemuno šalies pasakas“. Labiau laukiu skaitymo, domina, nors pavadinimas tai nelabai man.
Iliustracijos: Simonas – 9, Barbora – 7
Atsisveikinimo liūdnumas: Simonas – 8, Barbora – 10
Bendras įspūdis po skaitymo: Simonas – 10, Barbora – 10, mama – 10
Barboros komentaras: Žiauriai patiko! Kad jis nori padaryti vieną dalyką, bet jam nesigauna, gaunasi atvirkščiai nei norėjo. Labai idomūs mokyklos laikai. Jis gyveno senovėj, labai greitai keitėsi jo amžius. Jis labai jautrus, patiko jo jausmai, kaip jaudinosi prieš sakydamas mamai, ką padarė. Patiko, kad jis garbanorias plaukais, labai gerai jį įsivaizdavau. Sužinojau, kad kiekvienas litas buvo labai svarbus ir jų turėjo po labai ma-ai. Patiko jo pirmas mokytojas batsiuvys Baltramiejus. Norėčiau pabandyt gyvent tais laikais. Truputį labiau patiko istorija „Trys bičiuliai“ nei „Auksinis batelis. Labai patiko, kad abu berniukai tapo gerais savo dalykuose- batsiuvys ir muzikantas. Geduką įsivaizduoju šviesiaplaukį, Stepuką įsivaizduoju kaip savo brolį Steponą – tokį labai greitą, kaip iš filmuko. Buvo ir liūdnų akimirkų. Kai rašė apie Kauną, girdėdama norėjau eiti į tas vietas.
Simono komentaras: Patyriau senovę! Abi istorijos apie neturtingas šeimas. Įsijaučiau į jų nelaimes ir kai pasisekdavo. „Auksinis batelis“ – petriukas vis turėdavo nuostolių ir išdykumų. Bet daug visokio vargo turėjęs, pabaigoje dėl savo darbo jam pasiseka. Abu veikėjai artimi, aš toks, kaip jie. Labai gera girdėt apie Kauną, atpažint vietas. Juokinga, kai važiavo į Kauną traukiniu, nes kita prasme gavosi „karšta“. „trys bičiuliai“- labai gera berniukų draugystė. Keistas senas paprotys atsiprašant bučiuoti rankas. Kai supratau, kad artėja knygos pabaiga darėsi liūdna, norisi atsukti laiką ir iš naujo skaityti. Taip daug emocijų, klausiau ir šokinėdavau iš džiaugsmo ir susijaudinimo. Labai įsijaučiau į jo gyvenimą, buvau kaip jo sirgalius. Buvo vietų, kai Petriuko istorijoj greit pasisuka laikas ir tada jis greit paauga, buvo kažkoks nelabai savas. Tai tas biški liūdino.
Mamos komentaras: Mane apėmė didelė nuostaba. Kaip gali būti kad ŠITOKIO kūrinio nesu skaičiusi. Aš esu iš Anykščių ir autorę žinojau, kaip vieną iš gausaus krašto rašytojų būrio. Žinau, kur jos namas – muziejus. Iš mokytojų girdėjau labiau didžiavimąsį statistiniu vienetu. Bet neįsiminė, kad kas būtų susižavėjęs jos kūryba. Paskutinį kartą taip nustebusi buvau skaitydama „Nežudyk strazdo giesmininko“ – kodėl aš neperskaičiau jo ankščiau!? Ir su ta pasauline klasika jungia ne tik nuostaba, bet ir nuostabiai paprastas ir nejučia skaitant nunešantis stilius, nereikalaujantis papildomų pastangų išlikti pilnai sąmoningu istorijoje. Knyga tiesiog nuostabi! Ir nuostabiausia, kad ji nuostabi buvo vieningai visiems. Aptarinėjom ją iki panakčių, o ryte pabudę vaikai sakė, kad pabudo kartu su knygos veikėjais galvose. Šalia didžiulio emocinio įspūdžio buvo ir istorinis įspūdis. Daug aptarinėjom knygos laikotarpio detales (tarpukaris). Buvo momentu, kai buities detalės man vis dar buvo pažįstamos, o jiems jau muziejinė senovė – pavyzdžiui kaip skirtingai gali būt suprantamas sakinys “ Prigludo prie langelio ir vis pūtė, kol pamatė vaizdą į snieguotą kiemą“. Aš vaikystėje dar pamenu ledo rožes rytais ant langų ir namuose ir mokykloje…