Pasitikėjimas

Kartą mylima draugė pasidžiaugė: „Viską, ko kada nors klausė, jis prisimena!”. Kalba ėjo apie jos mokyklos nelankantį sūnų ir jo smalsumo vedamus klausimus. Mano ausims tai buvo ambrozija, dar vienas iš giliai viduje gyvenančių “žinojau, jaučiau, tai dėsningumas”. Tik nejaučiau patikrintos asmeninės drąsos, labiau džiaugiausi draugės patirtim. Tvirtai tikiu, kad taip veikia iš vaiko einantis smalsumas, bet gal ne visada jis ryškiai pasireiškia.

Eilinis namudinis rytas. Sukuosi prie blynų keptuvės. Stalas nukrautas rankdarbiais, knygelėm ir piešimo priemonėm. Visa ta miela netvarka savo turinį dienos bėgyje keičia tiek kartų, kiek pirštų turi visa mūsų šeima. Veiklos irgi keičia viena kitą dinamiškai. Klausimai iš įvairių sričių kaip neprognozuojami cunamiai. Žodžiu rutina. Barbora varto savo mėgstamą elementorių. Garsiai bando jungti raides: „R ir O yra RO, M ir A yra MA. ROMA.“ Aš dar spėju paminėti, kad tai moters vardas ( iš elementoriaus konteksto), bet raidžių jungėjos dėmesys jau nušuoliavo kažkur kitur, o ir mano blynas pribrendo vertimui. Visi toliau įniko į savo veiklas. Netikėtai Simonas su eurekos atspalviu išdėsto:“ Tai gi Roma dar ir šalis. Atsimeni kai kažkada buvom Klaipėdoj muziejuj, ten buvo  kažkas. Pala biški nepamenu.“ Man pačiai reikėjo laiko, kad šitą dėlionę sujungti. „ Ten buvo pinigai iš Romos, labai seni. Lietuviai turėjo gintaro, ane?“

Bum Bum Bum! Tas saldus ambrozijos skonis!

Ir tikrai Klaipėdos pilies muziejuje buvom. Prieš 4  mėnesius. Ten keletas ekspozicijų ir konceptualiai gan padrikas išdėstymas. Bent jau man su trimis vaikais, lakstančiais visom kryptim, buvo sudėtinga šokinėt per temas. Tačiau tai visai nesutrukdė Simonui atsakymą apie po stiklu gulinčias monetas įsidėti į savo informacinį tinklą.

Pasitikėjimas vaiku ir jo smalsumu yra stebuklingas dalykas, bet kartu pati sunkiausia mano užduotis. Esu dėkinga už kiekvieną kantrybės lašą, kurį tik randu savyje ir investuoju į tą pasitikėjimą.

Pagavom retą progą. Vaikų turgelis!

Gan šabloniškas kadras iš filmo – vaikai gatvėje prie savo namų pardavinėja limonadą. Šabloniškas, bet kartu nepažįstamas ir nebandytas. Dar kai vaikai visai mažiukai buvo, labai magėjo kažką tokio išbandyt su jais. Todėl kai radau skelbimą, skubėjau pasidalint su vaikais. Skelbime buvo sakoma, kad bibliotekoje vyks vaikų turgelis, kuriame vaikai galės prekiauti savo žaislais ir rankdarbiais. Simonui idėja iškart patiko, Barborai buvo mažiau aktualu.  Kadangi tą pačią savaitę jie abu virtuvėje vygdė eksperimentus su cukrumi ant keptuvės, užsiminiau kad karameliniai saldainiai galėtų būti viena iš prekių. Idėja buvo pasičiupta ir patvirtinta.

Toliau sekė planavimas ir atsakomybių pasidalinimas. Iš patirties žinau, kaip svarbu šitam etape nuo savo pečių bent dalį atsakomybės perduot jiems. Pirminės motyvacijos užteko susidaryt minčių žemėlapį su pirkinių sarašu, biudžetu, prekyvietės priemonėm ir apytiksliu veiksmų planu savaitei prieš renginį (buvo smagu matyt, kaip jie naudoja mūsų metodus- ima popierių, dėlioja punktus, braižo planus, prideda kainas).

Praktinė plano dalis ėjosi ne taip sklandžiai, su motyvaciniais kalneliais ir nuokalnėm. Dienos buvo aktyvios logistiškai, per paskutines tris dienas didžiąją laiko dalį praleidom kelyje po keletą Lietuvos miestų. Buvo minčių ir supasuot. Šitoj vietoj susigražinau ant savo pečių emocinį krūvį, iškvėpavau vaikų nuovargį ir su padidintu energijos kiekiu padėjau jiems PATIEMS pasiruošti prekes. Džiaugiuos, kad nesileidau pagundai viską padaryt už juos.  Taigi mobilizavomės ir pagaminom skanėstus. Karamelinius ledinukus papildė dviejų rūšių tinginys, o paskutinę dieną dar ir valgomų apyrankių su močiute privėrė.

Pradžioje visi buvo užsiėmę savo prekyviečių ruošimu, tad teko iškęsti keliolika minučių nekantraus laukimo

Paskutinis etapas – pats vaikų turgelis, buvo kaip gardi vyšnia ant torto. Beliko tik stebėt kaip vaikai vykdė prekybą, bendravo su klientais, džiaugėsi kiekviena parduota preke, skaičiavo uždarbį. Iš džiaugsmo jie netilpo savo kailyje.

Smaližiauti mėgstančių klientų netrūko!

Kadangi visi kiti prekeiviai pardavinėjo žaislus, tai nebuvo net konkurentų! Visa tai leido pagilint supratimą apie pasiūlos/paklausos svarbą. Dalį uždarbio išleido čia pat vietoj, įsigydami žaislų iš kitų vaikų.

Smagus procesas viską apžiūrėti ir išsirinkti

O patirtis neįkainojama! Jau praėjo pora savaičių, bet vis grįžtam prie to renginio ir pareflektuojam ką patyrėm, ką supratom. Taip pat labai smagu buvo save rasti čia ir čia.

 

 

 

Kai atsiduodi smalsumui (Child centered learning)

Nemokyklinimas taip, kaip aš jį įsivaizduoju

Ateinam į biblioteką, vaikų skyriaus žaisloteką. 15 min Simonas užsiiminėja didelėm domino kaladėlėm. Tyrinėja, kodėl sudėjus daug glaustų kaladėlių užtenka sukti tik pirmąją, o posukiui pasiduoda visa eilė, tarsi vientisas objektas.

Visiškai įsitraukia. Barbora prašo su ja žaisti. Einu per lentynas ir siūlau viską, kas patraukia mano dėmesį. Padeliojam vieną dėlionę, pavaidinam su žaislais teatrą, paspalvojam pieštukais, pavartom 3D knygą.

Ji užsikabina ir užsikuria savarankiškas žaidimas. Aš imu lentynose žiūrinėti knygas, randu smagią apie bakterijas ir pasiūlau vaikams garsiai paskaityt, kol jie žaidžia. Simonas įsitraukia į turinį, užduoda daug klausimų. Labiausiai užsifiksuoja, kad jos tankiai dauginasi pasidalydamos per pusę. Pabaigoj beklausydamas irgi ima traukti knygas iš lentynos. Peržiūrim iliustruotą knygą apie lėktuvus, bežiūrint google tikslinam apie brolių Wright’ų lėktuvą.

1903 metai, 12 skeundžių ore

Pasižiūrim pirmojo skrydžio video. Nustembam, kad su viršgarsiniu reaktyviniu lėktuvu iš Londono Niujorką galima pasiekti vos per tris valandas ir kad komerciniai reisai buvo vykdomi 27 metus. Pasitikslinam, kodėl sustabdyti jų skrydžiai. Po to ištraukia knygą apie traukinius, gražiai iliustruotą ir gausiai komentuotą. Einam per glaustą traukinių evoliuciją, skaitom tik pusę teksto, bet papildomai tikslinam kitą informaciją. Per tą laiką jau Barbora įsivažiuoja į domino kaladėlių statybas. Simonui kelia nuostabą jos aukštas rizikos laipsnis papildant didelį įspūdingą bokštą! Jis taip nerizikuotų ir ilgiau džiaugtųsi rezultatu! O Barborą rizika džiugina, tuo tarpu griūtis neliūdina ir ji greit ima statyti kitą bokštą. Man žavūs tokie skirtumai ir pačių vaikų įžvalgos apie tuos skirtumus. Traukinių istoriją užbaigiam išsiplėsdami apie greituosius elektrinius traukinius ir magnetinę levitaciją. Prisimenam žaidimus namuose su magnetais, vienas per kitą lipdom žinomus faktus, spėliones ir futuristines fantazijas. Galiausiai Simonas, pamatęs labai įdomų Barboros žaidimą, užsinori jį perimti. Jie susipyksta, susimuša. Nuraminu, išsidiskutuojam. Simonas persikelia žaisti domino.

Su Barbora imam vartyt 3D knygas.

Simonas pastatęs bokštą stimuliuoja traukinio avarijas, skaičiuoja galimų aukų skaičių, jei griūna namas, kur yra x butų, o juose gyvena y žmonių. Padaro video telefonu apie tokio namo griūtį.

Taip praeina 2 val ir laikas eiti. Nežinau kur dar būtume nuskridę.

Paskubom surašau į dienoraštį šitą tekstą, nes žinau kaip greit šitie stebuklai pasimiršta ir kokia nors nedora kaltės graužatis įsliūkina zyzdama, kad nieko nevyksta. Didžioji paslaptis, kad tai NIEKADA NESUSTOJA.